Siuzi grįžo namo. Sėdi ant lagamino, seno ir apiplyšusio, ir galvoja… Senas ir jaukus čia namas, visos sienos nučiupinėtos, baldai išsėdėti, dulkes valom ir valom… Bet durys braška, sunkiai atsidaro, kartais net neleidžia įeiti. Siuzi nežino ką daryti. Galvoja, kad norėtų kito namo, su lengvesnėmis durimis, kad galėtų pareiti dažniau… Bet nelabai drįsta, nes šitas namas jai brangus, labai senas ir daug menantis. Galvoja, gal vertėtų susirinkti viską ir išsinešti į naujus namus, kur durys veikia…? Anksčiau ji irgi bandė kraustytis kažkur kitur, bet galiausiai vis grįždavo. Gal todėl, kad čia visada visko pilna. Visko, kas labai labai svarbu ir neišmetama. Siuzi yra mergaitė, gali išvirti Tedui dangiškos manų košės, ypač ketvirtadienį, bet tik tiek. Tik Tedas išmano apie naujus namus ir naujas duris. Siuzi susikrimtusi: - Aš noriu šito namo, nes čia viskas miela miela miela, bet kartais aš negaliu ateiti, nes.. nepavyksta. Noriu, bet manęs neįleidžia. Siuzi žino, kad Tedas jai padės, ypač tada, kai išduos jam paslaptį…  

Kai Siuzi sapnuoja jų vaikelį, ten visada būna mergaitė. Tedas visada norėjo Vėjo, bet ten mergaitė. Siuzi šypsosi, nes sapne Tedui niekada nebūna liūdna, jam patinka mylėti ir mergaitę…

Aš žinau.

Tu šypsaisi.

Giliai.

pa.

Baltas namas, mėlynos durys, oranžinėmis uogomis siena lipantis vijoklis, mažyčiai varteliai , į sieną atremtas dviratis. Vakaras. Ruduo.

Rankose laikau sunkų pintą dviračio krepšį pilną gėrybių. Kviečiu tave į pasimatymą po dideliu spalvotu medžiu. Gersim vyną ir šypsosimės pajuodusiomis lūpomis, nes vynas - raudonas. Tik šiandien. Tik po medžiu. Tik paslapčia, nes žavinga.

Kartais šitas neįpareigojantis žaidimas “susitikim kada susitiksim, nenorėčiau, kad šis paprastumas baigtųsi” sustabdo mane svajojančią apie kitos dienos laišką tau. Aš nesuprantu nei kur tai veda, nei kas čia vyksta… Bet man negaila. Bent jau man. Ir taip aš saugau tai, apie ką kalbėti, regis, nevalia. Todėl dažniausia aš tyliu. Pasikviečiu tave į pasimatymą po rudeniniu medžiu, vaišinu vynu ir tyliu apie kai ką. Kai kas yra lengvas, paprastas ir nieko per daug iš jo nesitikima (tiesą sakant, nesitikima nieko apart sakinio ar dviejų ilgumo atsakymo, kaip visada). Tik dabar, rašydama apie tai, imu krutinti tai, kas jau buvo nusistovėję ir, iš tiesų, visai to nenoriu. Nenoriu judinti, tegul snūduriuoja, tegul būna ramus tas miegas, lyg po ilgos kelionės namo, kai galima užsimerkti ir iškvėpti “pagaliau”. O dabar aš kviečiu tave į pasimatymą. Bus raudono vyno (taip, šiandien aš noriu raudono). Atsinešk nieko ir žvakę, kad sutemus turėčiau kuo pasišviesti tavo veidą (arba tu mano) ir apžiūrėti, kaip atrodo tos raukšlės aplink akis kai šypsaisi.

Ir šiandien, ir rytoj, po šimto metų ir kai numirsim. Visada gali būti taip pat. Taip patinka. Lengva. Norėčiau matyti tave truputį dažniau. Bet gal ir gerai, kad nematau, nes pasiilgstu.

Tada, kai aš aviu botus ir dėviu gėlėtą suknelę, o tu juokiesi: “Durnele, sušalsi…”

Nevėluok.

Jei buciau maza, atsisesciau ant laiptu (ten, kur gyvenu jie yra didelio dydzio ir aukscio) ir sunkiai auciausi rudenio batus. Nusiauciau. Bet butu linksma, nes jie butu geltoni botai (gali buti, kad is ju niekada neisaugsiu) arba raudoni aulinukai. Dar noreciau buti pasipuosusi dryzuotomis kojinemis. Tobulame pasaulyje tobula rudenio diena eiciau sauleta gatve mindydama auksinius klevu ir kitu medziu lapus, sedeciau juose, guleciau juose, murmeciau mergaitiskas murmeles. Tureciau raudona baliona. Toki, kur buna ore. Dar, visai galimas daiktas, noreciau, kad veliau is kazkur atsirastu netiketu balu. Trypciau jas, taskyciau ir juokciausi. Tureciau ilga salika. Kastonai butu mano kamuoliukai. Pririnkciau tau kruva stebuklingu lapu ir paslepciau kokioje nors suaugusioje knygoje, kad kada nors, kai jau busim dideli, atrastum juos ir paskambintum padekoti. Kad ir po simto metu. Bet, kad butu linksma. Ir tada tiek tu, tiek as galvotume,kad ivyko truputi stebuklas. Nes vyksta stebuklai, net tada kai bunam toli.

S.

Žiūrėjau šitą ir galvojau, kad man Vilnius esi tu. Per tave ir dėl tavęs jį įsimylėjau ir turbūt todėl man taip norisi ten grįžti… Ten labiau namai nei bet kur kitur pasauly… Ir dar galvojau, kada visa tai filmuota… Ta naktis tame mieste man kai ką priminė. Nesakysiu ką.

Nori, paniūniuosiu tau dainą? Tokią paprastą. Dainuot nedrįstu :)

“Mane tu myli,/ Tavo meilės jėgą/ žinau gerai,/ Bet tai ne ji, o ne, /Tai mano jausmas man išblaško miegą/ Ir verčia amžinai budėt mane”

Ir budi. Tu budi, aš budžiu… Kaip kokie… Lempų sargai senovėje, kai uždegdavo ir užgesindavo. Būtinai toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu.

Siuzi neberašo knygos apie Tedą, jai nepavyksta. Čia yra jos knyga. Gal truputį keista, bet tokia jau ji. Kitos tokios nebus, gal tai ir svarbiausia.

Susitikim kur nors šiąnakt. Paslapčia. Parke po medžiu, prie dar degančio žibinto. Paskui jis užges, nes lempų sargai budi diena iš dienos… Arbatos išgersim, pasidalinsim paskutiniu sumuštiniu :)

Geltonų lapų krūvoje tuoj slėpsis mano laimė. Aš jos ieškosiu taip, lyg nežinočiau, kur surasiu. Ji saugo mano paslaptis. Aš saugau jos.
Ir štai, akimirka be batų. Kai ryškios kojinės skęsta lapų jūroj ir aš juokiuosi, o vėjas taršo plaukus. Visai kaip vakar, kaip vasarą, kaip pernai… Aš išsiilgus tyro džiaugsmo ir lietaus. Kai noriu, kad nesibaigtų. Kai man gražu. „Kai lapai rudeniniai aukso dulkėm kris, lyg tyčia, į tavo delnus, aš savo muziką paslėpsiu po lapu, kur vaikštai tu…”. Mano dainos tylios, net ne mano. Aš nemoku dainuoti. Tik rašyti moku, ar kažkada mokėjau.
Parašai sakinį ir ištrini. Nenori prisipažinti, kad kažkas ne taip. Ir taip jau tūkstantį milijonų kartų. Po vieną žodį, frazę, sakinį rankioju laišką. Kaip rudenio lapus. Išlieka tik gražiausi, neapipuvę, neskylėti. Tik tokie, kokius noriu sudžiovinti knygose, kad vėliau juos skaitytume. Arba nebūtinai. Kad būtų. Kaip kad ir arbatos kvapo virtuvėje, jaukumo sienose, netvarkingai išmėtytų šlepečių..
Abu kartu tylėti. Mylėti, uosti, rasti…
Kaip pianino muzika. Kai nedrąsiai palieti klavišą ir pasigirsta… paukščių čiulbėjimas vidury nakties, pilkas šešėlis atremia galvą į sieną ir išnyksta savyje.
Jei tavęs nebūtų, aš nerašyčiau.
Ačiū, kad rašau.

Tau.

“Kai lapai rudeniniai aukso dulkėm kris…”

Ir kai lis, kai bus šalta ir norėsi arbatos, kai grįžęs namo galvosi, kad sušalo kojos, kai padėsi galvą ant pagalvės, muilo burbuluose, paveiksle, pasiilgusios katės akyse, balose, nakty, atviruke, ant palangės…

Tik tyliai, kad niekad nežinotum.

Norėčiau.

Gabalėlis mano dangaus…

Raudonos durys (fotografavau specialiai tau)

Tau pažadėti ir seniai atiduoti šermukšniai.

Nes toks mano pasaulis, nes noriu parodyti, nes biškį pasiilgau :)

Siuzi ilgai nerašė laiško, ilgai nebuvo namie. Gavo barti. Truputį. Tedas yra geras.

Keistos dienos: tai lyja, tai šviečia, tai apniukę, kartais - labai gražu. Kaip šiandien, pavyzdžiui. Iš pradžių švietė, paskui lijo, paskui nebuvo nieko (tada Siuzi dažė darbo duris, nes vėjas sudaužė veidrodį ir atidengė geltoną dėmę baltame durų fone), o tuomet viskas nušvito džiugesiu. Ji turi Super dolly, very vintage, Barbie pink foto aparatą :) Ir yra pati laimingiausia Siuzi ant visos Žemės. Prifotografavo Tedui…visą savo kelią ir dar aplinkkelį, žolių, sienų, durų, krūmų, išaugusių iš tvoros ir kitokių dalykų. Bet iš laimės tapo išsiblaškiusi, todėl tik ką tik (šią minutę) prisiminė, kad USB liko darbe. Rūsy, kur gyvena pelė. Nepikta. Kartą ji pragriaužė maišą. Siuzi jos nefotografuos.

Sėdžiu virtuvėje, žiūriu per savo milžinišką langą į seno medžio dideles šakas, matau gabalėlį dangaus ir galvoju, kad artėja pilki debesys… Žalias laistytuvas (nežinau, kam man jo reikia) šypsosi nuo palangės. Ačiū ačiū, kad pasakei man “pirk”. Dabar turiu ir šypsausi iki dangaus. Priežasčių milijonas: iš pradžių - dėl spalvos, paskui dėl “namelio” (baltas, o viduj - rausvos gėlytės, todėl puikiai dera), o dabar dėl viso milijono nuotraukų. Aš myliu pasaulį per objektyvą (net jei jis ir ne profesionalus -užtat rūūūūžavas -ir nefotografuoja “toli stovinčios damos blakstienų”). Iki šiol nebuvau pastebėjusi mėlynų, žalių ir raudonų durų, daug krūmų, vynuogių (atrodo labai viduržemiškai), grindinio rašto, aplyto stalo, skylių sienose (ten gyvena šimtakojai ir sraigė), rožių krūmo, priveržto viela, savo raudonų batų…

Siuzi laiminga, jai gera gera gera. Ji pažada tau padovanoti savo mėlyno dangaus ir vynuogių krūmo stebuklą.

Siuzi dienos nebemielos… kazkaip be saules. Nors siryt ji buvo priversta iseiti pasivaikscioti ir paskui buvo laiminga, nes miestas dar miegojo, rytine saule nesislepe uz pilko debesio ir turbut todel tie sermuksniai prie tilto atrode ypac ryskus. Oranziniai kaip sauleje isdziuve apelsinai ir ju buvo daug. Norejo tau juos nufotografuoti. Galvosi, tai kodel tos dienos nemielos. Nes be saules. O rytai grazus, niekas jais ir nesiskundzia.

Kita diena Siuzi buvo parke. Gulejo po dideliu medziu ir skaite didele knyga. Ta diena sviete saule. Ji erzino zasis ir stebejo pikta gulbe. Paskui suprato, kad ten grazu, nes jau prazydo rozes ir truputi krinta lapai. Ten prisiglaude jos princesiskas pasaulis.

Tas paveikslelis… Idomu, ar jis veikia, kaip kadaise turejo suveikti “vezlys po lova”, kai po lova ieskoti lenkeisi tu, lenkiausi ir as…  Kasdien ziuriu i ji ir negaliu nemastyti, kas butu, jei i ji pasiziuretum ir tu :) Man patinka svajoti.

Siu

P.S. Tingiai vartausi lovoje. Sianakt sapnavau tave. Taip, vel… Tu kaip koks vaiduoklis, isnyrantis sapnuose ir buni toks tikras… Man patinka miegoti :)